Pirmiausia, laipiojimo regionai yra vietovėse kurių nepasiekia masės turistų. Tokiose ypatingose vietose pamatome žmonių gyvenimą:

– Graikijoje, Kalymnos saloje jūreiviai traukia aštuonkojus iš sodriai mėlynos spinduliuojančios jūros;
– Pranzūzijoje, prie Ceuse kalno ūkininkai namelio pastogėje gamina ožkos sūrį su žolelėmis;
– Slovėnijoje, Ospe šeimininkė sode renka prinokusias figas;
– Italijoje, netoli Arco garbingo amžiaus vyras su šiaudine skrybėle ir laisvais šviesiais marškiniais atsirėmęs į pagalį žiūri į žemyn besileidžiantį vynuogių slėnį..

Kelionės prie uolų

..Tokie vaizdai dar ilgai pasilieka atmintyje. Tikriausiai pasiliks iki gyvenimo pabaigos. Matydami kaip gyvena kiti, susimąstome, ir nejučia į savo pačių kasdienybę pradedame žiūrėti kitaip, labiau džiaugdamiesi mažais dalykais.

Laipiojimo kelionėse tobulėjame. Darome naujus judesius. Sužinome daugiau apie savo kūną ir kūno galimybes judėti. Suprantame daugiau apie protą ir proto galimybes stabdyti judėjimą. Daug laiko praleidžiame gamtoje, liečiame uolą, giliai įkvepiame kitokį, bet tokį savą orą ir pradedame geriau pažinti save.

Galiausiai, kelionė į uolas – tai ne tik pats išvažiavimas, tai ir pasiruošimas jam. Mes laukiame įspūdžių, laukiame susitikimų su kitų šalių žmonėmis, jų kultūra ir maistu. Pasirodo, laukimas toks malonus – iškeliame sau tikslus, palaikome save formoje, ir džiaugiamės pasiruošimo procesu taip pat kaip ir pačia kelione.

Artėjančios kelionės