Baimė sportiniame laipiojime – draugė ar priešė?

„Take your time“ (liet. skirk laiko) – posakis, labai svarbus suprasti daugelį dalykų. Jis reiškia, kad kartais reikia palaukti, išlaikyti pauzę ir nedaryti skubotų išvadų apie aplink vykstančius dalykus. Po tam tikro laiko ateina gilus suvokimas arba, kitaip tariant, žinojimas. Žinojimas, kurį įgyjame praėję savo kelią, patyrę neigiamas ar teigiamas emocijas, įgiję reikiamos patirties.

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti vieną iš laipiojimo sporto temų – baimę kristi su apatine sauga. Autoriaus patirtis rodo, kad greiti patarimai ir skubotų sprendimų siūlymas turi mažai prasmės. Pirmą išsiaiškinkime iš kur kyla baimė ir kaip ji mus veikia.

Vienas gyvenimo įvykis

2019 metų liepa. Su žmona Tania (Skinny) esame Kalymnos saloje Graikijoje. Norime gerai palaipioti ir pasilepinti graikiškos saulės spinduliais. Keliamės 6 ryto, lengvai pusryčiaujame. Po poros valandų jau prie uolų. „Guidebook“ (liet. turisto vadovas, gidas) yra ištirtas, trasos dienai suplanuotos. Tanios tikslas – pralipti „7c“ kategorijos trasą (padidinti savo kategoriją laipiojime) ir, jeigu išeis, laipioti kuo daugiau „7b“. Aš konkrečių tikslų neturiu, bet žinau, kad bandysiu trasas nuo „8a“ iki „8c“.

Labiausiai man patinka laipioti „on-sight“ (liet. iš primo žvilgsnio), kai lipi trasą pirmą kartą ir neturi jokios informacijos apie ją: nematei vaizdų su jos pralipimu, negirdėjai pasakojimo apie lipimo būdą, kur yra sudėtingos vietos ir kaip jas reikia įveikti. „On-sight“ uolose – nuotykis. Čia ne tik fizinio laipiojimo lygio rodiklis. Toks lipimas parodo sprendimų priėmimo greitį ir gebėjimą toleruoti riziką. Uolose neturi nei rožinių, nei žalių, nei raudonų kybių.  Yra tik lipimo kryptis, tavo fizinis pasiruošimas ir intuicija. Atminkite, „on-sight“ – tai visada kažkas naujo ir dar nepažinto. Jeigu pasirinksite trasą, kuri yra fiziškai sudėtinga (tarkime, jeigu pati aukščiausia kategorija, kurią iki šiol pralipote yra „7c“, tai sunkumai gali prasidėti „7a – 7b“ kategorijų trasose), atsiras trasos praėjimo azartas. Teisingas azartas, didelis įsitraukimas į atliekamą darbą, neatsiranda lengvose trasose. Lipant lengvas trasas, nepajusite visų jausmų ir emocijų, kurias patirsite, kai lipsite sudėtingą trasą pirmą kartą.

Šiandien yra mano „on-sight“ laipiojimo diena. „Odyssey“ sektoriuje pasirinkau „8b“ kategorijos trasą „Inti Watana“. Uola pakreipta 15-20 laipsnių kampu, maršruto ilgis 35 metrai. Pažiūrėjau liniją, suplanavau lipimo būdą, apsiaviau laipiojimo batelius, giliai įkvėpiau, iškvėpiau ir pradėjau. Trasos pirmi 20 metrų – pakankamai tiesus lipimas su nedideliais raktais  (angl. “crux” – sudėtingiausia vieta laipiojimo trasoje, 1-10 judesių)“ 7b+“ lygio, kuriuos yra lengva nuspėti lipant ir kurie beveik nesukelia problemų. Toliau aš įsegu atotampą. Kairei rankai yra pakankamai geras kybis, dešinei – nedidelis ir aktyvus kybis, kojų padėtis leidžia sustoti šioje vietoje ir pailsėti keliasdešimt sekundžių. Giliai kvėpuoju, akimis stengiuosi įvertinti likusią trasos dalį tam, kad geriau suplanuočiau sekančius veiksmus. Galvoju, kad dešinę ranką padėsiu čia, kairę koją pakelsiu ant šito kybio, toliau kaire ranka prisitrauksiu aukštyn įstrižai į kairę – ten yra baltų magnezijos dėmių, vadinasi, tą kybį jau kažkas naudojo. Visada yra rizika suklysti, stengiuosi neskubėti. Toliau, bandau su pailsėjusiomis kojomis prisitraukti iki kito kybio, nesiseka. Grįžtu atgal, giliai kvėpuoju, suprantu, kad toks variantas netinkamas. Apgalvoju kitą. Jis atrodo sudėtingesnis, bet reikia rizikuoti, nes rankos jau pavargsta. Giliai įkvėpiu, griebiu kybį iš apačios kairėje pusėje – laiko blogai, paimu jį dar stipriau, kairė ranka pradeda pavargti, bet vis dar laikau kybį. Aukštai pakeliu kojas, darau ilgą judesį į dešinę ir į viršų. Ten labai mažas kybis, ant jo daug magnezijos, atsiranda mintys, kad labai pavargau, o atotampa yra žemiau kelių! Nebegaliu kontroliuoti laipiojimo, atsiranda baimė, labai didelė baimė! Stengiuosi save kontroliuoti ir koncentruotis ties sekančiu judesiu. Yra tikimybė, kad sekantis kybis bus pakankamai geras ir aš nenukrisiu. Mintys apie kritimą pradeda veikti ir kūną – sunku judėti. Aš dar stipriau suspaudžiu kybius. Rankos beveik atsikabina. Aš esu ant ribos. Darau judesį, dešine ranka gaudau blogą mažą kybį. Sekundei sustoju vietoj, reikia lipti, bet aš negaliu pajudėti. Jaučiuosi lyg aš jau nebe aš. Atrodo, lyg kažkas kontroliuoja mano kūną, o aš – tiesiog stebiu tai iš šalies. Reikia daryti sekantį judesį, bet man baisu, aš negaliu. Priimu sprendimą kristi. Rėkiu, kad Tania mane laikytų. Viena ranka griebiu virvės mazgą ir laisvame kritime lekiu apie 6 metrus. Tania minkštai pagauna mane, aš kabu ant virvės. Minčių nėra, galva tuščia…

Ar pažįstama situacija? Atpažįstate save? Kiek pastebėjau, daug laipiotojų turi aukščio baimę (baimę nukristi iš aukštai) ir tai yra visiškai normalu! Žinote, kodėl? Nes tai yra viena iš pagrindinių baimių, kuri yra užkoduota mūsų genuose.

Pabandykime paanalizuoti aukščiau aprašytą situaciją ir atsakyti į žemiau esančius klausimus.

  1. Kaip apskritai veikia baimė?

Egzistuoja du baimės tipai. Racionali baimė – žmogus jutimo organais jaučia realų gresiantį pavojų, tarkime, kai sutinka gyvatę. Iracionali baimė – nerimo jausmas, kai tam nėra priežasties. Racionali baimė reikalinga žmogui apsisaugoti nuo pavojaus, ji priverčia žmogų aktyviai veikti. Iracionali baimė atvirkščiai – paralyžiuoją, sumažina žmogaus gebėjimą galvoti, veikti ir gintis.

Baimė nukristi iš aukščio – racionali. Pabandykime aprašyti jos veikimo mechanizmą. Taigi, kai mes susiduriame su potencialiu pavojumi, smegenų dalis, kurioje apdorojama informacija iš jutimo organų, nukreipia baimės vaizdą į smegenų atminties centrus. Ten informacija identifikuojama ir analizuojama. Jeigu situacija „pripažįstama“ pavojinga, tuoj pat yra aktyvuojama hormonų sistema. Išsiskiria hormonai, kurie padidina pulsą ir kraujospūdį, vyzdžiai išsiplečia, padidėja gliukozės kiekis kraujyje. Smegenys sužadina „kovok arba bėk“ (angl. fight or flight) reakciją ir „daro” viską, kas aktyvuoja raumenis, padeda priimti geriausią sprendimą ir išgyventi. Tokia organizmo organizacija veikia automatiškai. Trumpas kūno reakcijos į pavojų laikas yra pagrindinis faktorius, kai kalbama apie išgyvenimą.

  1. Koks yra laipiotojo reakcijos į baimę nukristi iš aukščio greitis, kiek laiko trunka iki veiksmų?

Nuo kontrolės praradimo pradžios iki kritimo praėjo vos penkios sekundės. Tai reiškia, kad tai yra labai greitas procesas, kuris tapo automatizuotu po daugelio metų evoliucijos.

  1. Kokią informaciją laipiotojo smegenis „pripažino“ realiu pavojumi gyvenimui?

 „didelis aukštis“ – vizualinis stimulas (15-20 metrų);

 „pavargusios rankos“ – lytėjimo pojūtis (rankos nelaiko kybių maksimaliai);

 „blogi kybiai kojoms“ – lytėjimo pojūtis (koja gali nuslysti);

 „planas nesuveikė“ – kybiai buvo blogesni, negu aš tikėjausi, kas, jeigu tai pasikartos;

– „nežinau, kokie kybiai bus toliau“ – neapibrėžtumas – visada potencialiai pavojinga situacija smegenims (paprasčiau daryti tik tai, ką žinau).

Ši informacija buvo suvokta laipiotojo smegenimis kaip potencialiai pavojinga ir buvo priimtas sprendimas nelipti toliau, o nušokti, kol prieš tai įsegta atotampa neatsidūrė dar toliau. Štai kaip viskas veikia! Pabandykite stebėti save tada, kai jaučiate baimę. Manau, kad rasime daug bendrų dalykų.

Dabar pratęskime pokalbį apie trasą. Po kritimo aš atskirai dirbau su kiekvienu „rakto“ judesiu. Apgalvojau, kaip geriausiai segti atotampą, kur tiksliai reikės dėti kojas, kokia yra rankų ir kojų judesių seka, kaip teisingai kvėpuoti. Aš išmokau viską tam, kad atlikčiau savo lipimą automatiškai, o tai reiškia greičiau lipti, teisingai įsitempti ir atsipalaiduoti, sąmoningai eikvoti jėgas. Kitą dieną aš pralipau šią trasą iš antro bandymo. Pralipau lengvai!

Visada siūlau savo mokiniams analizuoti jų pačių lipimą. Prašau jų rasti skirtumą tarp nesėkmingų bandymų ir sėkmingų trasų įveikimų. Atkreipiu dėmesį į niuansus – tiek į fizinius, pavyzdžiui, kūno padėtis, tiek į psichologinius, tokius kaip kvėpavimas, koncentracija.

Manau, kad visai logiška užduoti sekantį klausimą. Ar įmanoma visiškai nugalėti baimę ir daugiau niekada nebijoti nukristi? Mano manymu, visiškai nugalėti – ne, bet pastiprinti gebėjimą kontroliuoti baimę – taip!

6 patarimai, kurie padės stiprinti gebėjimą kontroliuoti kritimo iš aukščio baimę laipiojant

  1. Nežinomą padarykite žinomu. Prieš lipant trasą su apatine sauga, paprašykite, kad jums pakabintų viršutinę saugą. Susipažinkite su trasa, atidirbkite kiekvieną judesį. Atkreipkite ypatingą dėmesį į virvės segimo į atotampas vietas. Tam tiks jau išbandytas būdas – laipiojimas su viršutine sauga ir prie jos prikabinta trumpa (du – trys metrai) virvės atkarpa. Taip jūs galėsite visiškai imituoti laipiojimą su apatine sauga.

Faktas iš mano, kaip trenerio, patirties. Vienai mano mokinei prireikė 4 metų tam, kad liptų su apatina sauga. Patikėkite, ir man, ir jai visas šis procesas nebuvo lengvas! Bet dabar rezultatai viršija lūkesčius.

  1. Pabandykite kristi. Praktikuokite kontroliuojamus kritimus. Įspėkite jus saugantį žmogų, kur bus kritimas. Kai užlipsite iki planuojamos kritimo vietos, nušokite suskaičiavus nuo trijų iki vieno. Smegenims yra lengviau veikti, kai yra aiškus suvokimas, kas įvyks toliau. Kai kam yra paprasčiau veikti pagal trenerio arba laipiojimo partnerio komandą. Pasirinkite jums tinkamą būdą.
  2. Išmokite taisyklingai kristi. Viena ranka laikykitės už virvės, antra ranka balansuojant ore, nusileiskite į sieną, amortizuokite pėdomis. Praktikuokitės dažniau. Suteikite smegenims galimybę išsaugoti atmintyje, kad taisyklingi kritimai – tai nepavojinga. Kuo daugiau praktikos skirtingose trasose, tuo geriau. Kiekybė virsta į kokybę, tik duokite sau laiko.
  3. Laipiojime koncentruokitės į atskirus judesius, pavyzdžiui, kaip pasiimti sekantį kybį, kur padėti koją, o ne į kritimą, kaip ilgai ir baisu bus kristi. Tam padeda kiekvieno judesio atidirbimas laipiojimo trasoje, automatiškas veiksmų atlikimas. Taip jūs žinosite, kur yra sudėtingi ruožai, kur reikia didžiausios koncentracijos.
  4. Treniruokitės ir darykite save stipresniu! Paprastas, bet efektyvus būdas. Įsivaizduokite, kad visą žiemą ir pavasarį jūs sistemingai treniravotės: dirbote su laipiojimo technika, didinote ištvermę ir pirštų jėgą. Salėje jaučiate, kad pradėjote daryti sudėtingus judesius lengviau. Patikėkite, kai atvažiuosite į uolas, maloniai nustebsite, kad įveikėte seną projektą ir užtikrintai lipate trasas, kuriose ankščiau buvo sunku ir baisu. Taigi, kuo stipresnis esi, tuo geriau kontroliuoji kybius ir savo judesius lipant.
  5. Praktikuokite kvėpavimo praktikas prieš laipiojimą. Koncentruokitės į savo kvėpavimą, į tai kaip įkvepiate ir iškvepiate. Taip jūs nuraminsite savo smegenis, nerimo jausmo ir blogų minčių bus mažiau. Taip jūs galėsite kontroliuoti savo laipiojimą ir siekti savo laipiojimo tikslų.
  6. Autorius: Mikhail Kochetkov

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

X