SAVAITĖ SARDINIŲ SALOJE

Kai lauke pilka ir šalta, o darbo kabinete aplanko niūrios nuotaikos ir/arba mintys apie gyvenimo prasmę, sužadinta vaizduotė gimdo fantazijas apie Karibų jūros pakrantę, saulę švelniai glostančią nuo žiemos pavargusią odą ir permatomą žydrą jūros vandenį kuris taip ir vilioja atsigaivinti… Tokiais momentais visiškai atsitiktinai ant darbo kompiuterio ekrano praslysta trumpametražinis filmas apie kietus vyrukus, kurie „taško“ 9a sudėtingumo maršrutus uolose, o po to išvargę eina valgyti jūros gerybes, gerti sodrios raudonos spalvos vyną (tik homeopatinėmis dozėmis, išskirtinai sveikatos gerinimo tikslais) ir toliau garsiai šaukti „venga, venga“. Filmas pasibaigia, o tave apima deginantis troškimas kur nors išvažiuoti.

Taip atsitiko ir man. Po neilgų paieškų akis patraukė Sardinija (Italija). Pasirinkti buvo nesunku – praėjusį rudenį „La Sportiva“ komanda buvo Sardinijoje ir pristatė regioną, kaip labai tinkamą visų rūšių laipiojimui, orų prognozės vasario pabaigai buvo itin tinkamos laipiojimui (+17/18), o tiesioginiai reisai iš Kauno į Sardiniją buvo rimtu finaliniu akcentu, priimant sprendimą tiesiog nedelsiant pirkti bilietus. Dėl Mišos palaikymo šiuo klausimu abejonių nebuvo smiley. Toliau tik techninės smulkmenos: datų pasirinkimas (iš Kauno į Sardiniją (Cagliari) yra 2 „Ryanair“ skrydžiai per savaitę – antradienį ir ketvirtadienį), guidebook‘o užsakymas (Sardinia Rock Climbing Guidebook – Pietra di Luna), gyvenamosios vietos ir automobilio rezervacijos.

Vasario 28 dieną mes sužinojome, kad Kauną ir Kaljarį, skiria tik 3 valandos skrydžio. Nusileidę į Kaljarį –  gyvą, šiuolaikišką uostamiestį, Sardinijos provincijos centrą – įkvėpėme po gurkšnį gardaus pavasariško oro ir apsidžiaugėme pietine šiluma.  Patraukėme tiesiai į „FireFly“ automobilių nuomos punktą, kur prasidėjo adaptaciją prie italų kalbos bei temperamento. Kūrybiški, išradingi ir ambicingi „FireFly“ atstovai savo arsenale turėjo tūkstančius priežasčių kodėl už išanksto apmokėtą automobilio nuomą (su visais įmanomais draudimais) mums reikėtų sumokėti papildomai. Papildomos mokėjimo sumos varijavo nuo 50 iki 400 eurų. Po 40 minučių ugningos diskusijos, kurioje į visus pasiūlymus ir argumentus mes atmesdavome iš pasąmonės gilumų ištrauktus žodžius „non necessario“ (ital. nereikalingas), gavome „nesantaikos obuolį“ labai mielą sidabrinį Ford Fiesta.

Sardinija – tai iš visų pusių skalaujama jūros (Viduržemio, o rytuose Tirėnų) kalnuota sala su raižyta stačia pakrante, tūkstantmečių senumo miesteliais ir nuostabia virtuve. Salos ilgis iš šiaurės į pietus apie 300 km, pagrindinės gyvenvietės susitelkusios pakrantėse, salos centrinė dalis retai apgyvendinta ir tai sudaro pagrindą važinėjimui ilgesniais atstumais. Mėgstantys keliones viešuoju transportu gali susidurti su staigmenomis (pereinančiais į sunkumus), nes jo saloje beveik nėra. Todėl aukščiau minėtas Ford Fiesta visai savaitei tapo mūsų ištikimu draugu ir pagalbininku Sardinijoje.

Po neilgo pervažiavimo mes pasiekėme miestelį Piscinas, kuriame ir buvo mūsų rezidencijos Sardinijoje vieta – Sa Corti de Sa Perda Piscinas. Šio šeimyninio viešbučio savininkas Giovanni, mūsų žiniomis, yra vienintelis žmogus Sardinijoje kuris kalba angliškai.

Sekantį rytą mes jau keliavome į Domusnovas – stambų laipiojimo sektorių esantį netoli miesto Iglesias. Aplink Iglesias susikoncentravusios uolos sudaro vieną didžiausių laipiojimo regionų visoje Sardinijoje. Tąryt mes pasirinkome sektorių šalia didelio urvo San Giovanni. Sektorius pamalonino gražiais vaizdais, ilgais tolygiais įdomiais maršrutais. Pirma diena praėjo gerai, mes adaptavomės ir buvome nusiteikę kitai puikiai dienai.

Kitą dieną oras staigiai pasikeitė. Dangų užtraukė grėsmingi debesys, o po to prasidėjo liūtis. Tikėdamiesi, kad oras pasitaisys mes nusprendėme šią dieną praleisti Kaljaryje. Trumpai susipažinę su miestu mes su sodriu vietiniu vynu, Pecorino sūriu ir viltimi, kad visas sekančias dienas Sardinijoje bus šilta, grįžome namo.

Sa Corti de Sa Perda Piscinas

Didelių orų pasikeitimų neįvyko, bet ryte pasibaigęs lietus sužadino mūsų viltis. Išskubėjome link Domusnovas bandyti laimę kituose sektoriuose. Einant link uolos viltis pradėjo sklaidyti lietaus lašai; pasirinkome sektorių „Free Sex“ su atsilošusia slepiančia nuo lietaus siena kur spėjome pralipti po porą trasų. Oras keitėsi kas 3 minutes kol galiausiai guidebook‘as sušlapo, o mūsų kantrybė pasibaigė. Kuo mes spėjome įsitikinti tai: a) „Free Sex“ sektoriaus trasos nėra ilgos (iki 20 metrų) b) dažniausiai trasoje yra tik keli “raktiniai” momentai kurie ir apsprendžia trasos sudėtingumą c) raktinius momentus labai sunku įminti iškarto lipant „on-sight“.

Ketvirtą kelionės dieną žvaliai nusiteikę ir beveik apsipratę su lietumi (kuris buvo ne ką šiltesnis nei Klaipėdoje) mes vėl patraukėme į Domusnovas. Aišku viskas ką mums pavyko ten nuveikti apsiribojo itališkos aromatingos kavos ragavimu miestelio kavinėse (kas nebuvo labai blogai). Deja, neužilgo mums buvo pranešta apie „siestą“ nuo 13 iki 16 valandos.

Buvome beveik jėga priversti nusipirkti didelę dėžę „Tiramisu“ ir traukti namų link, užsukant į Buggerru kaimelį. Vienintelis kelias į Buggerru – ilgas vingiuotas serpentinas nuo kurio atsiveria kinematografiniai jūros ir skardžių vaizdai. Buggerru apylinkės iš tiesų paliko neišdildomus įspūdžius, tačiau uolinių maršrutų kuriuos norėjome apžiūrėti mes neradome. Arba nenorėjome ieškoti, nes buvo nemaloniai vėsu ir šlapia.

Antradienis. Teoriškai liko 2 laipiojimo dienos. Nežiūrime kas dedasi lauke, tiesiog sukrauname įrangą ir važiuojame prie uolos.  Sustojome uolos papėdėje ir sėdėjome mašinoje kol nesustojo lyti. Pamatę „langelį“ tarp debesų iššokome iš mašinos ir nuskubėjome prie sektoriaus „Rifondazione Strapiombista“.

Visos trasos šiame sektoriuje turi itin aktualius pavadinimus – „Gagarin“, „Figlio di Putin“, „CCCP“ ir panašios tematikos. Tą dieną darėme tai ko paprastai laipiotojai nedaro arba apie ką nekalba – laipiojome sušalusiais rankų pirštais, per lietų ir krušą, nejaučiant batelių priekinės dalies ir po viso šito dar likome patenkinti.

Diena prieš išvažiavimą neapsakomai nustebino. Saulė ir net +14. Sardinija nušvito kitomis spalvomis – kalnų kontūrai matėsi visiškai aiškiai, laukai dar labiau pažaliavo, net avys ganėsi linksmiau. Mes apžiūrėjome visus kitus aplink Domusnovas esančius sektorius ir grįžome į „Rifondazione Strapiombista“, kur praleidome ilgą dieną.

Sardinijoje palikome tris pirštines, kepurę ir dvi atotampas – šansai sugrįžti ten dideli. Nepaisant sardų tikinimų, kad mūsų vizito metu oras buvo neįprastas jų salai, sugrįžtant pasirinksime metų laiką kada garantuotai bus šilta ir saulėta.

Taip pat kelionę prailginsime nuo vienos savaitės mažiausiai iki dviejų tam, kad galima būtų dar kartą pamatyti Buggerru skardžius, rožinius flamingus, atrasti dar daugiau kvapą gniaužiančių vaizdų ir įspūdžių įvairiose salos vietose, susipažinti su kitais Sardinijos miestais (Alghero, Olbija) ir sočiai pasimėgauti bottagra, pane frattau, pecorino, torrone, formaggelle ir kitais gurmaniškais dalykais.

P.S. Sardinės pavadinimas iš tikrųjų kilo nuo itališkos Sardinijos, kur šios žuvys buvo aptiktos. Ilgainiui sardinės prie Sardinijos krantų buvo išgaudytos.

 

Autoriai: Tatjana Kochetkova, Mikhail Kochetkov.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

X